Picos sūkuriai arba "pizzasnurrer"

Kai savo vyresnėlio paklausiau kaip lietuviškai išversti norvegišką pavadinimą "pizzasnurrer", jis iškart pasiūlė - picos sūkuriai. Lai tada taip ir vadinasi, taip skaniau skamba :) . Patinka ir mažam ir dideliam, o ir pagaminti daug pastangų nereikia.

Reikia:

tešlai:
400 ml šilto vandens
6 gr sausų ar 25 gr. šviežių mielių
1,5 a.š. druskos
2 v.š. alyvuogių aliejaus
800 gr. kvietinių miltų

picos padažui:
3-4 v.š. pomidorų pastos
1 v.š. alyvuogių aliejaus
picos prieskonių (džiovintų žolelių, čiobrelio, raudonėlio ir t.t.)
po žiupsnį druskos ir pipirų
vandens iki norimos padažo konsistencijos. (apie 50-60 ml)

įdarui:
saliamio, kumpio ar kokios kitos mėsytės (galima naudoti keptą faršą)
300 gr. mėgstamo fermentinio sūrio, idealiausia būtų mozzarelos

Mieles ištirpiname vandenyje, supilame aliejų, suberiame miltus bei druską. Gerai išminkome, kol tešla taps tasi ir vienalytė, tačiau nelimpanti prie rankų. Dubenį uždengiame ir pastatome šiltai kildintis. Tam reikės minimum vienos valandos.
Tešlai padidėjus dvigubai, ją greitai perminkome ir iškočiojame didelį keturkampį, storis turėtų būti apie 1,5-2 cm.
Padažui susimaišome visas sudedamąsias dalis ir tepame ant tešlos keturkampio.
Dedame mėsytę ir ant viršaus barstome sūrį. Suvyniojame keturkampį kaip vyniotinį. Patį kraštą sudrėkiname su vandeniu, kad geriau priliptų ir pjaustome šia "dešrą" 2 cm storio ritinėliais. Dedame į skardą išklotą kepimo popieriumi ir su ranka suplojame, kad nebūtų aukšti, jie dar pakils.
Uždengiame rankšluosčiu ir paliekame dar pusvalandžiui pakilti.
Šauname į orkaitę įkaitintą iki 225 laipsnių ir kepame apie 15 minučių kol gražiai paruduos.
Iškepusius atvėsiname ant grotelių ir mėgaujame nuostabiais picos sūkuriais.
Skanaus!

Karšti sumuštiniai su tunu arba "Tuna melts"

Amerikoje neteko būti, tik teko girdėti, kad daugumoje užkandinių, ten anapus Atlanto galima gauti tokį tuna melt sumuštinį. Iš tiesų puikus skonis ir derinys, kas gali būti paprasčiau ir skaniau. Puikiai tinka pusryčiams ar kaip lengvas užkandis vakarienei.

Reikės:

2 didelių riekių duonos

1 indelio konservuoto tuno vandenyje

3 v.š. majonezo

1 mažo smulkiai kapoto raudono svogūno

1 saliero stiebo, supjaustyto plonomis riekelėmis
1 žiupsnio maltų pipirų
1 v.š. citrinos sulčių
1 žiupsnio druskos
1 v.š. marinuotų kaparėlių (nenaudojau dėl visuotinės gerovės)
riekelėmis supjaustyto čili pipiro (galima nedėti)
6 riekelių gero fermentinio sūrio

Duoną paskrudiname iš abiejų pusių. Tuną sumaišome su likusiais ingredientais ir dedame ant duonos. Viską užklojame storu sūrio sluoksniu ir kišame į orkaitę po griliumi. Atidžiai stebime, nes sekundžių reikalas ir sumuštinis sudegs.
Kai sūris pradeda gražiai burbuliuoti ir ruduoti, traukiame lauk, barstome čili pipiru ir skanaujame.
Skanaus!

Ant laužo keptos dešrainių bandelės.

Tiesiog gera, kai bent vieną dieną per savaite nelyja ir galima pabūti lauke. Šiandien Norvegijoje Tėvo diena, taigi laikas skirtas vaikams, jų begaliniams norams, nepasitenkinimams ir bandymams tuos norus patenkinti :)

Jau senokai norėjome išbandyti šias bandeles, tačiau tai oras blogas, tai dar kokių trukdžių atsiranda. Šiandien pagaliau prisiruošėme, užsimaišėme tešlą ir užsikūrėme laužą. Už geros valandėlės, kai pagaliau sudegė malkos ir atsirado pakankamai žarijų vyniojome ant beržo šakų pakilusią tešlą ir kepėme šias nuostabias dešrainių bandeles. Pas mus Norvegijoje jos dar vadinamos pinnebrød - pagalio duona. Viskas aišku kodėl ji taip vadinasi. 

Pora praktiškų patarimų - šaką rinkitės šiek tiek didesnio diametro nei dešrelė, nes kitu atveju tiesiog neįmanoma jos įgrūsti į duoną. Bandeles kepkite ant žarijų, ne ant ugnies, nes kitaip ji sudegs iš išorės, o viduje bus neiškepusi. Bandelė būna iškepusi tada kai laisvai nusiima nuo lazdos.

Šią tešlą galima pasidaryti iš vakaro, prieš einant į žygį ir laikyti ją šaldytuve. Prieš einant į kelionę po miškus ar kalnus sudėti ją į sandarią dėžutę, o sustojus pietų greitai susirasti beržinę šaką (pušies ar eglės šakų nerekomenduoju :) ) ir išsikepti puikios duonos.

Taigi 12-14 bandelių reikės:

5 v.š. aliejaus

0,5 ltr. rūgpienio (tinka ir paprastas pienas)

1 v.š. cukraus

6 gr. sausų mielių arba 25 gr. šviežių

350 gr. pilno grūdo kvietinių miltų

600 gr. kvietinių miltų

1 a.š. druskos

žiupsnis kmynų

Sumaišome visas sausas sudedamąsias tešlos dalis, t.y. miltus, sausas mieles (jei naudojat šviežias, tada jas reiktų išmaišyti piene/rūgpienyje), cukrų, druska bei kmynus.

Supilame pieną ir aliejų ir viską gerai išminkome. Pastatome valandėlei pakilti.

Tuo tarpu užkuriame laužą ir pasiruošiame lazdeles ant kurių vyniosime tešlą. Nuskutame medžio žievę ir gerai patepame aliejumi, kad tešla nepriliptų.

Kai jau turime laužavietę pilną raudonų žarijų imame po kiaušinio dydžio tešlos gabalėlį, formuojame ilgą slieką ir jį šiek tiek suploję vyniojame ant pagalio.

Kepame pastoviai sukiodami apie 20 minučių, kad gražiai apskrustu iš visų pusių. Bandelę galima baigti kepti ir nuėmus nuo pagalio ir padėjus ant grotelių, taip geriau matysis kada ji viduje iškepusi.

Visiškai savo skonių receptorių palaimai, dešreles apvyniojame plonai pjaustyta šonine ir pakepame ant laužo.

Dedame į bandeles kartu su pomidorų padažu, garstyčiomis ir smulkiai kapotu raudonuoju svogūnu.

Skanaus!