Šio valgio istorija gana įdomi. Jis siejamas su XVI a. švedų jūreiviais, kurie turėjo per mažai druskos silkei sūdyti, todėl ji natūraliai pradėjo pūti. Atkeliavę prie Suomijos krantų, nusprendė "išdurti" vargšus suomius ir parduoti jiems prasmirdusią žuvį. Tai jiems pavyko..
Po metų švedai vėl grįžo pas savo apgautuosius draugus, kurie jų nuostabai, paklausė ar jie neturi tos nuostabios silkutės. Apakę jūreiviai nusprendė patys paragauti šios žuvies. Jiems patiko ir teko pagaminti daugiau ir sau, ir suomiams.
Kita, paprastesnė versija, sako, kad tai tiesiog žuvies konservavimo būdas, tam naudojant mažai druskos, kurios kaip žinia senais laikais visi geidė kaip aukso.
Kaip pasakė J. Oliver - Ją gali arba mylėti, arba jos nekęsti. :)
Teko ir mums malonumas praeitą vasarą paragauti šį švedišką delikatesą. Tiek buvom apie jį prisiklausę, kad nusprendėm, čia ir dabar, aišku su dideliu buteliu švediško ekologiško džino... :)
Ingridientas, be kurio nei iš vietos...
Paprastai ši smirdanti silkutė valgoma lyg sumuštinis, su plona, traškia duona, svogūnu, grietine, bulvės griežinėliu ir krapais. Galima užsidėti pomidoro, ar kitos mėgstamos daržovės. Mes valgėm su lietuviška juoda duona (gal dėl to, kad skonį labiau užmušt... :) )Taigi visas procesas detaliai
Imame duonos ir kelis gabalėlius silkutės
Dedame virtos bulvės griežinėlį
Pomidoro
Kapoto raudono svogūno
Šaukštelis grietinės
Žiupsnelis šviežių krapų
Vualia!! Ruošiam savo receptorius vienam didžiausių gyvenimo išbandymų!
Tiesa pasakius štai toks sumuštinukas su rūkyta lašiša, mūsų receptoriams daug labiau patiko :)
Kas norit šio gėrio paragauti, užsukit į svečius, bet nepažadu, kad turėsiu tiek džino :)))))
Skanaus šį kartą nelinkėsiu!